Dainiaus Bucevičiaus blogas

Įveikėme komunistus - beliko įveikti save.

Rodyk draugams

Pirmasis mano straipsnis „Mūsų išprusimas – mūsų laisvė!“ nors ir sulaukęs daugumos jį perskaičiusių interneto vartotojų pritarimo internetinėje mokslo ir technologijų naujienų svetainėje www.technologijos.lt, taip pat sulaukė ir nemažai kritikos. Natūralu, jog iš daugybės straipsnį skaičiusių žmonių atsirado ir tokių, kurie neigiamai vertina jame išdėstytus sumanymus. Taigi šiame straipsnyje aptarsiu bendraminčių išsakytus teiginius, oponentų komentarus bei pastabas ir, atsižvelgdamas į jas, pateiksiu savo idėjų pataisymus.

Visų pirma, noriu užtikrinti, jog nedirbu jokioms slaptoms užsienio tarnyboms ar interesų grupuotėms, kaip juokais (o gal ir ne) teigė kai kurie mano oponentai. Manau yra šiek tiek keistoka tokiais ryšiais kaltinti žmogų, siūlantį šviesti visuomenę. Kartu, noriu paneigti, kad esu linkęs fantazuoti (blogąja to žodžio prasme) žmogus: aš nesiūlau dalykų, kurie viršija mano (paprasto žmogaus) kompetenciją. Priešingai, mano pasiūlymai, nors ir neįprasti, galbūt, beprecedenčiai, tačiau, geriau pagalvojus, jie yra logiški ir savaime suprantami: esant problemai reikia ją spręsti – jeigu visuomenė neišprususi reikia ją šviesti.

Buvo teigiama, kad mano pasiūlymai yra per nelyg fantastiški, kad juos būtų galima įgyvendinti tikrovėje. Šių pasiūlymų visuma, iš tiesų, tėra didelių valdžios, inteligentijos bei plačiosios visuomenės pastangų reikalaujanti siekiamybė, kurioje aš išdėsčiau visas gyvenimo sritis, kurias visapusiškai išprusęs žmogus, mano manymu, turėtų išmanyti ir, kurią bandant įgyvendinti pratiškai, prireiktų 5 – 10 metų, kad jos rezultatai būtų matomi visos šalies mastu. Taigi, klysta tie, kurie mano, jog aš tikiuosi viską pakeisti akimirksniu. Taip, galbūt pirmiausia reikėjo pateikti minimalistinį savo idėjų variantą, gal nereikėjo taip detaliai aprašinėti visų savo sumanymų ir gal būtų užtekę paminėti tik kelis svarbiausius iš jų arba juos aprašyti glaustai, nepateikiant visų detalių bei reikalavimų. Tuomet jie atrodytų rimtesni ir labiau gyvenimiški. Tačiau toks jau mano būdas, kad ką nors sugalvojęs, sumanymą siekiu išdėstyti išsamiai ir aiškiai, net jeigu tai kompromituoja pačią idėją. Dėl šios priežasties šiame straipsnyje aprašysiu ir paneigsiu nemažai oponentų išsakytų priekaištų bei nuogastavimų. Vis dėlto, galutinis idėjos variantas, kurį ketinu nusiūsti aukščiausioms valdžios institucijoms, manau, bus minimalistinis.

Nebūtina įgyvendinti visų pateiktų sumanymų, tuo labiau nebūtina to daryti tiksliai taip, kaip aprašyta praeitame straipsnyje. Reikia suvokti, kad galima laisvai pasirinkti kuriuos sumanymus ir kokiu mastu (lygiu) įgyvendinti. Pavyzdžiui, galima puikiausiai apsieiti be sporto šakų taisyklių dėstymo ar kovos menų kritikos, tačiau žmonėms išaiškinti mokslo ir meno vertybes yra gūtina. Jei į mano siūlymus žvelgsime su šitokia toliarancija, jie atrodys visai ne fantastiniai, kaip internete teigė kai kurie komentatoriai, o priešingai – labai gyvenimiški, racionalūs ir naudingi. Juos įgyvendindami pasieksime, kad mūsų visuomenė taptų ne tik sausų žinių, bet ir supratimo visuomene.

Įgyvendinus šiuos sumanymus, jie, be abejonės, smarkiai skirtųsi nuo jų teorinio modelio. Tai yra normalu, nes visi sumanymai bei projektai, juos įgyvendinant, kinta priklausomai nuo aplinkybių. Bet, kaip sakoma, kas norėjo suprasti ką būtent aš siūlau, tas suprato, o kas nenorėjo, to, kad ir kaip stengsiesi žmogui paaiškinti, vis tiek nesupras. Tiems, kurie vis tiek mano, kad mano pasiūlymai yra keisti, noriu pasakyti, kad jau geriau teigti keistus problemos sprendimo būdus, nei vien tik skųstis ir nedaryti nieko…

Ko gero rimčiausias oponentų argumentas buvo tas, kad pateikdami meno, mokslo ar kitų gyvenimo sričių vertybes internete ar, neduok Dieve, privalomuose visuomenės švietimo kursuose, jų rengėjai iš žmonių atimtų pasirinkimo teisę, kitaip sakant, „teisę“ prarasti - skatinimas domėtis rimtąja kultūra, pasak jų, būtų nehumaniškas(!). Kaip tokiais atvejais sakoma „būtų juokinga, jei nebūtų graudu“. Jie teigia, kad nesant mano siūlomo privalomo visapusiško visuomenės švietimo, visuomenė gali pasirinkti kokia gyvenimo sritimi ar jos profesionalumo bei sudėtingumo lygmeniu domėtis, kokias vertybes iškelti kaip reikšmingas, o kokias nustumti į antrą planą. Pavyzdžiui, jeigu dalis visuomenės yra linkusi klausyti populiariosios muzikos (liaudiškai vadinamos „popsu“), o mes žinome, koks „aukštas“ lietuviškos populiariosios muzikos lygis, jiems, šiukštu, negalima sakyti, jog tikroji muzika (rokas, džiazas ir, žinoma, klasika) yra geresnė už vulgarų ir primityvų popsą. Bet leiskite paklausti: kur toji „pasirinkimo laisvė“, jeigu pomėgis klausyti popso (o taip pat ir domėtis pigia populiariąja kultūra apskritai) iš esmės yra kalamas į paprastų žmonių galvas masinių informavimo priemonių ir bendravimo su tiek pat „išprususiais“ ir „laisvai“ pasirinkti galinčiais draugais ar kaimynais, o domėtis rimtąją kultūra paprastų žmonių neskatina nei dauguma žiniasklaidos priemonių, nei tokie pat paprasti pažįstami žmonės?

Puikiai suvokiu, jog kiekvienas žmogus turi prigimtinę pasirinkimo laisvę ir, nieku gyvu, nesiekiu jos varžyti. Juolab, kad bandymas tai daryti kultūros srityse, tokiose kaip muzika arba dailė, atrodytų tiesiog juokingai. Įsivaizduokime kas būtų jeigu valdžia, nusprendusi, jog visuomenei reikia leisti klausytis tik geros muzikos, uždraustų visus kitus muzikos stilius. Viešose vietose, o taip pat per radiją bei televiziją būtų grojama tik įstatymų leidžiama muzika, tuo tarpu dauguma gyvetojų slapčia klausytųsi popmuzikos taip pažeidami absurdiškus įstatymus. Suvokdamas tokių draudimų kvailumą, o taip pat gerbdamas žmogaus pasirinkimo laisvę nesiūlau valdžiai nurodinėti žmonėms kokios muzikos jie turi klausytis ar kokias politikų vertybes privalo laikyti svarbiausiomis. Aš siūlau išdėstyti įvairių gyvenimo sričių vertybes, skirtingas jų (gyvenimo sričių) vertinimo teorijas ir leisti žmonėms kompetentingai pasirinkti kurią konkrečios gyvenimo srities vertybę, stilių arba žanrą vertinti labiau, o kurią mažiau – kad žmogus galėtų pasirinkti, jis privalo nusimanyti apie pasirinkimo variantus. Pavyzdžiu, privalomuose visapusiško visuomenės švietimo kursuose žmonės išklausytų paskaitas apie rimtąją kultūrą, išlaikytų egzaminus, o laisvailaikiu vistiek galėtų mėgautis savo mėgstama popkultūra. Tokiu būdu žmogaus pasirinkimo laisvė nebūtų varžoma, o valstybė deramai atliktų savo pareigą visapusiškai šviesti savo piliečius.

Tarp populiariosios ir rimtosios kultūros yra dar vienas esminis skirtumas: popkultūra savo „vartotojus“ pavergia (paprasčiau kalbant „užveda“) savo primityviu patrauklumu, tačiau neverčia susikaupti ir susimąstyti. Tuo tarpu, rimtoji kultūra padeda žmogui tobulėti, pajusti tikrąjį meno grožį, tačiau… Reikalauja susikaupimo ir išprusimo meno srityje, taigi ją suprasti ir pamėgti yra kur kas sunkiau, dėlto dauguma paprastų žmonių renkasi ne rimtąją, o pigią populiariają kultūrą. Štai toks yra oponentų taip šlovinamas laisvas ir kompetentingas nekompetentingų ir, kažin, ar laisvų žmonių pasirinkimas.

Meno ir kitų gyvenimo sričių kritikos, jų vertybių dėstymas neatima iš liaudies apsisprendimo laisvės, priešingai – tik išmanydami sritį, kurioje renkamės, sugebėsime pasirinkti tinkamą jos kūrinį, stilių ar profesionalumo lygį. Na, o jeigu jau taip aklai giname pasirinkimo laisvę, net nesusimąstydami, kad nežinodamas iš ko renkiesi niekaip nepasirinksi tinkamai, tuomet taip ir sakykime, kad M. K. Čiurlionio kūryba verta tiek pat kiek grupių „Yva“ arba „Patruliai“ dainos. Pritariate, inteligentai?..

Ką tik aptartas argumentas sustikrinamas teiginiu, kad vieno klasiko kūryba nėra objektyviai geresnė už kito. Šventa teisybė, tačiau kultūros vertybes reikia išaiškinti taip, kad žmonės gebėtų atskirti žemo lygio kultūrą nuo vidutiniškos, o vidutinišką nuo aukštosios kultūros (žemo lygių kultūrą nuo aukštosios, manau, dauguma atsikiria).

Mano teiginys, kad internetinėje svetainėje turi būti publikuojami straipsniai, mokslo darbai bei meno kūriniai net ir tuo atveju, kai jų autoriai tam prieštarauja, taip pat buvo įvertintas kaip žmogaus teisių (į intelektualinę nuosavybę) pažeidimas. Aš įsitikinęs, kad, šiuo atveju, visuomenės teisė žinoti yra svarbesnė už žmogaus teisę į nuosavybę. Bet, šiuo klausimu, esu pasirengęs eiti į kompromisus arba apskritai atsisakyti šio sumanymo.

Pritariu oponentams, kad kiekvienoje srityje vadovauti turi specialistai, tačiau reikšmingiausias iš jų privalo išmanyti kiekvienas visapusiškai išprusęs žmogus. Ir jas išmanydami jie tikrai nesieks spręsti problemų kurių nesupranta ar nurodinėti specialistams, kaip teigia oponentai. Priešingai – kurios nors srities pagrindus išmanantis žmogus suvoks, kad žino mažai ir, norėdamas būti vertas daryti kokią nors įtaką toje srityje, sieks gilesnių tos srities žinių. Čia labai tiktų pop grupės „ŽAS“ nario Lino Zarecko – Choro pasakyta mintis apie tai, kodėl nereikia studijuoti. Pasak jo, studijuoti nereikia todėl, kad studijuodamas suprasi kiek mažai tu žinai. Tuo tarpu, nestudijuodamas tu ir toliau naiviai manysi, jog žinai daug. Galų gale, juk ir dabar paprasti žmonės mėgina vertinti kultūrą, politiką ar kitas gyvenimo sritis, tai kodėl gi nesuteikus jiems daugiau šių sričių žinių, juk nuo to jų vertinimai taps tik kompetentingesni. O jeigu dabartinė neišprususi liaudis nepradėjo nurodinėti specialistams, kaip jie turi dirbti savo darbą, tai būdama labiau išprususi šito ji tuo labiau nebandys.

Dar vienas rimtas oponentų argumentas, tai privalomų visapusiško visuomenės švietimo grupių orgalizavimo keblumai. Jeigu jos vyktų laisvu nuo darbo metu, nukentėtų žmonių laisvalaikis. Aš asmeniškai manau, kad visuomenės švietimas yra didesnė vertybė negu jos laisvalaikis, tačiau norėčiau išvengti šių dviejų vertybių susikirtimo. Antra vertus, organizuojant jas darbo valandomis nukentėtų darbo našumas.

Prekybos centrai su tuo kaip nors susitvarkytų - jų vadovybė padidintų darbo krūvį tuo metu dirbantiems darbuotojams, o jeigu visuomenės švietimo grupės vyktų tomis valandomis, kai į prekybos centrus ateina mažiau pirkėjų, būtų gamina apsieiti ir šio, paprastų darbinikų darbą apsunkinančio, sprendimo. Žinoma šį, verslo atžvilgiu palankiausią, visuomenės švietimo grupių organizavimo laiką būtų galima skirti smulkiojo verslo darbuotojų švietimui. Taip smulkusis verslas įgautų šiokį tokį konkurencinį pranašumą stambiojo verslo atžvilgiu: mažų parduotuvių darbuotojai švietimo grupes lankytų pačiu patogiausiu metu, kai pirkėjų ateina mažiausiai, tuo tarpu, didžiųjų prekybos centrų darbuotojai šviečiami būtų kitu laiku, kai į parduotuves ateina daugiau klientų. Bėda ta, kad dėl sumažėjusio prekybos centrų darbo našumo jų prekės galėtų pabrangti ir kažin ar padidėjusi konkurencija iš smulkiojo verslo pusės atsvertų šį faktorių.

Su dar didesne problema susidurtų pramonės įmonės, kurios negali mažinti darbuotojų skaičiaus (tarkime, prie konvėjarių). Todėl jeigu dalį darbuotojų tektų išleisti į visuomenės švietimo kursus, į jų vietą būtinai reiktų pasamdyti naujų darbuotojų, dėl ko išaugtų gamybos sąnaudos.

Siekiant išvengti tokios maišaties ir nepatogumų, būtų geriausia visą visuomenės švietimui reikalingą medžiagą pateikti internete, tiek teksto, tiek garso ar vaizdo įrašų pavidalu (kad vartotojams būtų kuo lengviau savarankiškai ją suprasti), taip pat suteikti galimybę internetu užduoti klausimus atitinkamų mokslo ir meno sričių specialistams. Taip žmonės galėtų egzaminams pasirengti savarankiškai internetu, o laikyti juos turėtų laisvu nuo darbo metu atvykdami į egzaminavimo vietą. Žinoma, prieš egaminus privalėtų būti rengiamos konsultacijos, kurių metu specialistai akis į akį atsakytų į žmonėms iškilusius klausimus apie sritis, iš kurių jie bus egzaminuojami. Tokiu būdu žmonių laisvalaikis nukentėtų minimaliai, o įmonių darbo našumui apskritai nebūtų pakenkta. Beje, noriu pabrėžti, kad egaminai turėtų būti pakankamai lengvi, kad bent kiek pasimokęs net ir menkų gabumų žmogus galėtų juos išlaikyti bent jau patenkinamai. Taip pat visiems žmonėms, patenkantiems į egzaminuojamų žmonių sąrašą, turėtų būti suteikiama galimybė viešose interneto prieigose susipažinti su egzaminui skirta medžiaga.

Antra vertus, jeigu žmonėms jau taip nepatinka privalomų visuomenės švietimo grupių idėja, galima jos atsisakyti: jei norite būti neišprusę – būkite. Tačiau tai nepaneigia nei intenetinės svetainės, nei savanoriškų savišvietos grupių kūrimo būtinybės.

Tiesa, privalomos visuomenės švietimo grupės iš įmonių neatimtų tiek daug resursų, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: tarkime, kad kelionė į švietimo grupę ir iš jos, taip pat, paskaitos trukmė kartu sudaro 4 valandas – pusę darbo dienos (realiai, manau, tai užtruktų trumpiau). Darbo savaitę sudaro 5 darbo dienos, taigi, jei tie patys darbuotojai į privalomas visuomenės švietimo grupes eis kartą per savaitę, įmonei vienu metu į jas išleisti tektų tik dešimtadalį savo darbuotojų ir tai tik pora mėnesių per metus. Juk ne taip ir baisu, ar ne?..

Tecnologijos.lt forume vienas oponentas rašė, kad mano siūlomos internetinės svetainės funkciją atlieka žiniasklaida ir laisvoji internetinė enciklopedija Vikipedija, o ir šiaip visa informacija, kurią aš siūlau sudėti internetinėje svetainėje, pasak jo, jau yra pateikta kituose šaltiniuose. Tokiuose kaip archyvai, knygos ar muziejai. Įdomu, ką turėtų padaryti paprastas žmogus, gyvenantis vienoje iš Lietuvos periferijų (rajonų), norėdamas suprasti, pavyzdžiui, literatūros meno vertybes? Jis būtinai turėtų perskaityti bent kelias knygas literatūros kritikos tematika. Jau nekalbant apie tai, kiek laiko užtruktų kitų menų ar mokslų pagrintų studijavimas, nes tam, kad perprastų kiekvieno jų esmę, vargšelis turėtų perskaityti po keliatą kiekvienos srities knygų. Apie tai, kad domintis tokiais dalykais kaip istorija gali tekti iš bet kurios Lietuvos periferijos vykti į sostinėje esantį archyvą, ieškoti informacijos internete svetima kalba arba užsienio muziejuose, net nekalbu. „Visa tai nekliūtis tam, kas tikrai nori būti išprusęs“ pasakysite? Taip, bet tuomet nesitikėkite, kad lietuvių tauta bus išprususi, nes tiek laiko ir jėgų savišvietai gali skirti tik labiausiai atsidavę arba mažai užsiėmę žmonės. Tuo tarpu dauguma žmonių neskirs pakankamai laiko ir lėšų tokiems žygdarbiams. Taigi, jeigu norime, kad mūsų visuomenė būtų išprususi, privalome šią medžiagą jai pateikti pačiu patogiausiu būdu, o ne naiviai tikėtis, kad žmonės eis kryžiaus kelius, tam, kad galėtų ją rasti. Daug racionaliau būtų visą šią informaciją patalpinti internetinėje svetainėje (pageidautina įdėti ir teorijos santraukas) ir tuomet visi norintys galės ją skaityti. Manau, mums turėtų būti gėda, kad XXI-aje amžiuje šitaip paplitus internetui, kartu mes dar neturime tokios svetainės.

Oponento teigimu, tokia svetainė būtų dar vienas nacionalinis transliuotojas. Drįstu nesutikti su šiuo geriamo oponento teiginiu, mat tiek nacionalinis transliuotojas, tiek radijas ir televizija apskritai transliuoja tik muzikos kūrinius, rodo filmus arba laidas apie dailę ar kitus menus. Kartais menas, jo kūriniai bei srovės yra aptariami, tačiau neteko girdėti, kad per šias visuomenės informavimo priemones būtų aiškinama, kaip reikia vertinti ir suprasti meną. Taigi, gebėjimo vertinti žiniasklaida ugdyti nepadeda.

Be abejonės, galima sukurti laidų ar filmų, kuriuose būtų pateikiami ne tik meno kūriniai, bet ir jo bei kitų sričių vertybės. Būtų galima juos patalpinti į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos archyvą internete, bet net tada reikėtų priemonės, kurios pagalba būtų galima internteto vartotojus informuoti apie šių, analitinį meno, politikos ir kitų sričių vertinimą ugdančių, filmų ir laidų talpinimo vietą. Be to vistiek reikėtų kurti duomenų bazę, kurioje būtų surašyti visi ar bent jau kiek svarbesni politinių veikėjų pasisakymai, politinių partijų bei visuomeninių organizacijų veiksmai, sprendimai, pateiktos jų analizės. Taigi atsikirą internetinę svetainę kurti viestiek prisieis. Beje, tą duomenų bazę tikslingiau būtų vadinti kronika.

Vikipedija čia taip pat nepadėtų, mat, pačioje vikipedijoje nėra galimybės talpinti vaizdo ar garso įrašų, galima nebent įdėti nuorodas, kurias paspaudęs vartotojas patektų į kitą tinklalapį, kuriame tie įrašai būtų saugomi. Ten jeigu vikipedijoje ir būtų galima talpinti vaizdo ar garso įrašus, straipsnius joje gali rašyti kiekvienas norintis ir nėra jokių garantijų, kad vikipedijos administratoriai užtikrins joje esančių straipsnių teisingumą (skaityti vikipedijos straipsnį „Jokių garantijų“). Toks vikipedijoje pateikiamos informacijos teisingumo garantijos nebuvimas, neleidžia jos naudoti kaip patikimos visuomenės švietimo priemonės. Dar kartą pabrėžiu, jog mano siūlymų tikslas yra žmonėms pateikti konkrečios srities profesionalų atrinktą ir patvirtintą informaciją, o ne Laisvojoje internetinėje enciklopedijoje pateikiamas žinias, kurių teisingumas nėra užtikrintas specialistų.

Labai naudinga būtų paneigti sąmokslo ir panašias teorijas. Kai kas gali teigti, kad neverta ginčytis su šių išgalvotų teorijų autoriais, mat taip jų teiginiai atrodys pakankamai rimti, kad dėl jų būtų verta diskutuoti. Tačiau užtektų paneigti keletą pačių įtikinamiausių sąmokslo teorijų, kaip antai idėja, jog 2001-ųjų rugsėjo 11-isos teroristinius išpuolius organizavo ne Al Qaeda, o pati JAV vyriausybė. Taip ne tik parodant kokios neteisingos ir absurdiškos yra rimčiausios sąmokslo teorijos, bet pakertant visuomenės tikėjimą kitomis, mažiau tikėtinomis teorijomis. Nes jeigu neteisingos net ir tos teorijos, kurios, iš pirmo žvilgsnio, atrodo tikėtinos, tai į mažiau tikėtinas apskritai neverta kreipti dėmesio. Taip pat reiktų pateikti keliatą labiausiai absurdiškų sąmokslo teorijų, kaip antai teiginiai, kad baltų gentys kadaise gyveno vienoje valstybėje su senovės egiptiečiais, arba, kad lietuviškai galima perskaityti įvairių Europos genčių naudotas runas ir netgi senovės Egipto hieroglifus. Arba Zeitgeist teiginį, kad Talibanas kovoja su narkotikų gamyba Afganistane, nors, iš tikrųjų, pats Talibanas iš narkotikų verslo gauna didelę dalį savo pajamų. Tokių absurdiškų teiginių pateikimas, o, dar geriau, paneigimas visiškai pakirstų sąmokslo teorijų kūrėjų autoritetą plačiosios visuomenės akyse.

Vienas oponentas teigė, jog aš negerbiu paprastų žmonių ir siekiu jiems nurodinėti kaip jie turi gyventi ir kokia kultūra domėtis. Galiu užtikrinti, kad iš tiesų jaučiu gilią pagarbą paprastiems žmonėms. Puikiai suvokiu, kad būtent jie sudaro Lietuvos, kaip ir kiekvienos kitos šalies, visuomenės pagrindą. Būtent dėl šios pagarbos raginu intelektualus juos šviesti ir neleisti, kad įvairaus plauko populistai galėtų mulkinti neišprususius tautiečius. Nepagarbą paprastiems žmonėms, mano manymu, demonstruoja tie, kurie, dankstydamiesi žmogaus teisėmis, pasisako prieš privalomą visuomenės švietimą bet kokia forma. Taip pat tie, kurie mano, kad gali smerkti ir šaipytis iš paprastų žmonių bei vaizdžiai juos vadinti „runkeliais“ arba „mužikais“, mat patys yra turtingesni ir labiau išsilavinę už tuos, kuriuos su tokiu pasitenkinimu niekina. Tuo tarpu aš siekiu išdėstyti argumentus, kodėl popkutūra yra žemo lygio ir kuo aukštoji kultūra už ją pranašesnė. O teisę apsispręsti kokia kultūra domėtis palikti žmonėms. Beje, tas pats oponentas, kad ir kaip kritikavo mano sumanymus, bet pripažino, jog idėja sukurti Lietuvos politikos kroniką yra „visai nebloga“. Jis pats ir pasiūlė naudoti terminą „kronika“.

Bene labiausiai sukrečiantis oponentų komentaras buvo tas, kuriame jau kitas oponentas pasišaipė pateigdamas hiperbolizuotą visuomenės švietimo idėjos variantą. Komentaro pradžioje jis rašė: „Dainius2 (toks yra mano vartotojo vardas internetinėje svetainėje technologijos.lt), tarp visų, šiaip visiems suprantamo tobulybės siekimo požymių, aprašo kritinį mastymą. Deja, pats tokio mąstymo (realybės jausmo) neturi.“ Toks įspųdis, kad garbusis oponentas skaitydamas straipsnį praleido tą vietą, kurioje aš rašiau, kad šių pasiūlymų nebūtina įgyvendinti tiksliai taip, kaip aprašyta straipsnyje, kad „galima įgyvendinti tik kurį nors vieną iš mano pateiktų pasiūlymų arba visus, bet tik iš dalies“. Taigi, aprašydamas savo idėjas, realybės jausmo nepraradau.

Tiesa, „Mūsų išprusimas - mūsų laisvė!“ straipsnį technologijos.lt forume taisiau ko ne dvidešimt kartų, todėl, gali būti, kad tuo metu, kai jis skaitė mano straipsnį, šios minties dar nebuvau jame įrašęs. Tokiu atveju visai natūralu, kad pamatęs šitokią gausybę neįprastų pasiūlymų be prierašo „įgyvendinti savo nuožiūra“ skaitytojas suabejojo straipsnio autoriaus gebėjimu adekvačiai vertinti realygę.

Negalėjau neatkreipti dėmesio į šį, to paties komentatoriaus parašytą sakinį: „jis siūlo įsteigti kažką panašaus į “Kilmingųjų mergelių institutą”, kuriame būtų dėstoma: Etika, filosofija, psichologija, medicina…“. Taip, kilmingi žmonės savo dukras (taip pat ir sūnus) leisdavo (ir, manau, tebeleidžia) mokytis prestižinėse mokyklose, kuriose mokoma daugelio mano išvardintų dalykų. Tai ir meno supratimas, etiketas, ir mokslo pagrindai. Drįstu teigti, kad šias žinias įgyti nusipelnė ir paprasti žmonės. Nesuprantu, kam gali užkliūti šis, sakau nesigirdamas, kilnus siekis.

Pasak šio komentatoriaus, žmogus turėtų „mokėti įkurti ugnį negyvenamoj saloj, pasidaryti valtį, mokėti nuspėti orą savaitei į priekį, taisyti elektroniką, prognozuoti žemės drebėjimus, lošti kortomis, bei išgyventi, sudužus kosminiam laivui ir t.t. Tada jau žmogus tikrai būtų laisvas, nuo visų negandų. O jei dar mokėtų skaityti kitų mintis, ir mokėtų ateivių kalbas…“ Aš siūlau privalomai dėstyti tik meno, mokslo ir kitų sričių pagrindus, o sudėtingesnės teorijos mokymosi reikalingumą palikti asmeniniam žmonių apsisprendimui. Ir jau tikrai nesiūlau mokytis ateivių kalbų – tokie ir panašūs mano idėjų hiperbolizavimai yra, viso labo, nepamatuota oponentų fantazija, mano idėjų nesuvokimas ir noras iš jų pasityčioti.

Vėliau tas pats komentatorius rašė: „aš iš Dainiaus2 nesijuokiau, gal šiek tiek pasišaipiau, nes ir aš buvau jaunas, bei pilnas visokių idėjų, bet laikai buvo kitokie, ir daugelis idėjų savaime atkrito, kai reikėjo trigonometrijos formules išmokti, istorijos datas išzubrinti it t.t. Tiesiog man sukėlė šypseną mano prisiminimai, ir iš tikrųjų aš pasišaipiau iš savęs.“ Apskritai, kai kurie komentatoriai dėl mano neįprastų idėjų mane vertino kaip jauną, fantazuojantį ir kupiną idėjų žmogų. Laimei, jų žodžiuose dažniau buvo jaučiamas atlaidumas, o ne pagieža ar pašaipa. Tačiau nevisada - kartais atrodė, kad oponentai, negalėdami racionaliais argumentais paneigti mano pasiūlymų tikslingumo, stengėsi, tiesiog, juos dirbtinai „išpūsti“ iki absurdiško lygio ir tokiu būdu juos apjuodinti.

Man patiko, kaip vienas komentatorius atkirto visuomenės švietimo idėją kritikavusiam skaitytojuj: „sėdi Anglijoje, tai ir sedėk, o ne kritikuok žmones, dėl to, kad jie imasi kažkokios iniciatyvos, tai tik į gerą. Visada lengviau vaidinti protingą ir kritikuoti kitus, o ne kažką padaryti pačiam, deja su tokiu požiūriu kaip tavo, gyvenime nieko naudingo kitiems nenuveiksi, tiktai sau. „ manau, tai puikiausias atsakymas tiems, kurie vos tik perskaitę neįprastą mintį, iš karto puola ją kritikuoti, dorai jos net neapsvarstę. Beje, su tokiu ultraspeticizmu Lietuva rizikuoja dar ilgai likti išsivysčiusias šalis besivejančių valstybių tarpe, juk turtingomis ir klestinčiomis tampa būtent tos šalys, kurios yra veržlios ir nebijodamos rizikuoti įgyvendina naujas, kartais net keistai atrodančias, idėjas.

Toliau tas pats komentatorius rašė: „Man Dainiaus išsakyta idėja labai primena apšvietos epochą. Manyčiau reikia rasti daugiau bendraminčių ir pradėti imtis realios veiklos, tokiu laikotarpiu tikrai bus žmonių kuriuos būtų lengva sudominti ekonomikos paskaitomis ar “pamokomis”“. Malonu žinoti, jog yra žmonių vertinančių idėjos turinį, o ne jos formą ar pirmą paliekamą įspūdį ir nesprendžiančių apie knygą iš viršelio.

Ir apskritai, mano atžvilgiu buvo išsakyta daugybė absurdiškų priekaiškų bei kaltinimų: tai buvau apšaukiamas komunistu, man nepalieku vietos kitai, nei mano, nuomonei. Keista, nes liberalai taip pat nepalieka vietos kitaminčiams, skelbdami griežčiausią įmanomą draudimą – draudimą drausti. Tai teisėju, kuris nori žmonėms nurodinėti, kuo jie turį domėtis. Arba buvo klausiama, kas nuspręs, kokias būtent teorijas ar vertybes visuomenei dera pateikti kaip svarbiausias? Nors tiek filosofijos, tiek kitų mokslų vadovėlių autoriai sugeba atsirinkti, ką būtent reikia rašyti ir niekas nesako, kad vadovėlių rašymas yra blogas iš esmės, blogi (nekokybiški) gali būti tik atskiri vadovėliai. Tuo tarpu, jeigu būtų taip, kaip teigė oponentai, reiktų išmesti visus iki šiol parašytus vadovėlius – juk juose išdėstytos ne visos įmanomos teorijos. Ką rašyti autoriai atsirinktų ir šiuo atveju, tačiau visuomenės švietimo įdėjos reikalingumą bet kokia kaina mėginantiems paneigti oponentams reikėjo bet kokio argumento ir jie jį sugalvojo. Taip pat buvo nuspręsta, kad mano siūlomos visuomenės švietimo priemonės įgyvendintos taptų interesų grupių ruporu siekiant palenkti visuomenę į savo pusę. Tai įmanoma, bet kaip interneto komentatoriai iš anksto gali žinoti, kad bus būtent taip, juk daug labiau tikėtina, kad projektui imsis vadovauti aukštos moralės inteligentai ir jų dėka visuomenė bus sėkmingai šviečiama. Į šiuos menkaverčius kaltinimus apskritai neverta kreipti dėmesio, mat prieš tai paneigiau žymiai rimtesnius kritikų argumentus. Esu tvirtai įsitikinęs, kad verta skelbti net ir, iš pirmo žvilgsnio, neįprastai atrodančius sumanymus, tačiau jų autoriai turi suvokti, jog už tai jie bus ne tik giriami, kaip novatoriškai bei konstruktyviai mąstantys kūrėjai, bet kartu ir peikiami kaip nepamatuotas fantazijas svaičiojantys keistuoliai.

Per pastaruosius dvidešimt metų, nuo tada kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, mūsų šalies inteligentija bei valdžia arba nedarė nieko, kad plačioji visuomenė taptų visapusiškai išprususi, arba jų pastangos buvo praktiškai bevaisės. Aišku viena: viešojoje erdvėje nematyti jokių visapusiško visuomenės švietimo ar bent jau bandymų ją šviesti požymių. Tautinės bei religinės šventės, koncertai bei parodos nėra tinkamas visapusiškas visuomenės švietimas, nes neskatina kritinio mąstymo. Akivaizdu, kad, be šių renginių nieko daugiau negaunanti visuomenė yra menkai kultūringa ir neišprususi. Tai pakeisti galime tik šviesdami mūsų visuomenę. Todėl manau, kad mano ir oponentų dikusija vyksta ne ta likme: mes turėtume diskutuoti ne apie tai ar reikia įgyvendinti šiuos sumanymus, o apie tai, kaip tai padaryti.

Straipsnyje „Mūsų išprusimas - mūsų laisvė!“ rašiau apie, mano manymu, netinkamą Lietuvos viduriniojo mokslo programą. Vilčių teikia šią vasarą švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus išsakyta mintis, jog vidurinio mokslo programose daugiau dėmesio reikia skirti ne sausų faktų kalimui, o mąstymo lavinimui. Visiškai pritariu šiai racionaliai ir protingai gerbiamo ministro idėjai. Dar pridurčiau, kad reikėtų lavinti moksleivių vertybių supratimą ir anlitinį mąstymą.

Esame įpratę manyti, jog tik inteligentai gali ko nors išmokyti paprastą žmogų - atvirkštinis procesas šiandieninėje visuomenėje sunkiai įsivaizduojamas. Vis dėlto ir paprasti žmonės turi savybę, kurios mūsų inteligentijai derėtų iš jų pasimokyti. Kalbu apie konstruktyvų mąstymą: kiekvienas valstietis suvokia, kad prakiurus namo stogui reikia jį užlopyti, tuo tarpu filosofas gali dvidešimt metų verkšlenti, kad liaudis yra neišprususi ir nepatriotiška, ir nedaryti nieko, kad tai pasikeistų. Ir nors dabar terminas „valstietiškas mąstymas“ laikomas ko ne keiksmažodžiu, mūsų inteligentijai norėčiau palinkėti to gero valstietiško konstruktyvumo. Stengdamasis konstruktyviai mastyti ir siūlau inteligentams nebeverkšlenti, o verčiau pradėti šviesti mūsų taip menkai išprususią visuomenę.

Iš tikrųjų, mano siūlymai tokios kritikos susilaukė ne todėl, kad būtų nereikalingi ar neracionalūs. Tai lėmė kitos dvi priežastys: visų pirma, tai jų neįprastumas – joks „sveiko proto“ stereotipais besivadovaujantis žmogus nepritars sumanymui, kuris yra grandijozinis, neturintis analogų ir, kas baisiausia, reikalauja pastangų ne tik iš kitų žmonių, bet ir iš jo paties (šviestis, juk turėtų dauguma). O ir idėjų autorius yra ne autoritetingas profesorius, o paprastas Lietuvos žmogelis, kuriam ne visvien, kad jo tautą mulkina visokiausi politikos ir pseudomokslų šarlatanai. Juk, kaip sakoma, protinga mintis ar kvaila priklauso nuo to, kokioje galvoje ji gimsta. Būtent šią priežastį laikau pagrindine.

Aptarkime keliatą kitų geresnio gyvenimo šalyje siekimo būdų. Pirmasis, ir, turbūt, dažniausiai naudojamas būdas, yra nieko nedaryti ir tikėtis, kad laikui bėdant viskas dėl šalies eknomikos augimo ar kitų pozityvių veiksnių pasikeis į gerąją pusę. Deja, tai vyksta pernelyg lėtai, o ir pats būdas apskritai tėra tingių žmonių paguoda.

Dar baisesnis būdas tai tikėjimas, kad žiauresnis okupantų (sovietų) elgesys su mūsų tautiečiais būtų „padėjęs“ lietuviams labiau pamilti savo kraštą (tiksliau, dabartinę santvarką) ir nesiilgėti sovietmečio. Blogiausia tai, kad šitaip kalba ne kažkokie nacionalistiškai nusiteikę skustagalviai, o gerbiami visuomenės veikėjai: kartą vienas inteligentas tiesiai šviesiai pareiškė, kad būtų buvę geriau, jei sovietai būtų į sibirą išvežę arba nužudę po vieną žmogų iš kiekvienos Lietuvos šeimos. Tuomet, pasak jo, mūsų žmonės (kiek jų dar būtų likę) nejaustų nostalgijos sovietmečiui, o Rusija negalėtų įtakoti Lietuvos politinio gyvenimo, nes fanatiškai jos nekenčiantys lietuviai atmestų bet kokį jos mėgnimą tai daryti. Manau, kad toks žiaurumas iš tiesų slepia konstruktyvių idėjų stygių: kai neturi ko pasiūlyti, imi siūlyti bet ką. Norėtųsi to žmogaus paklausti, ką iš savo šeimos jis būtų linkęs paaukoti „vardan Tėvynės“? Galbūt pasiaukotų pats?

Šis „sumanymas“ blogas dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, toks lietuvių tautos genocidas (daug baisesnis nei buvo iš tikrųjų) Lietuvoje būtų sukėlęs aklą įniršį ir nepamatuotą rusofobiją. Akivaizdu, kad protingas priešas be didesnio vargo sugebėtų pasinaudoti tokia padėtimi. Taip, už svetimos šalies remiamus populistus Lietuvos rinkėjai nebalsuotų, bet „užsakovai“ parinktų tinkamus žmones, gal net panašius į patriotus, ir įtūžę, bet politiką menkai teišmanantys lietuviai kuo mieliausiai juos išrinktų į valdžią. Be to, tai tiesiog absurdiška idėja – tai tas pats, kas nesugebant sugalvoti, kaip paskatinti žmones vertinti demokratiją, prašyti komunistų juos įbauginti taip, kad jie vertintų bet kokią santvarką, kuorioje jų gyvybėms negresia pavojus. Ar ne geriau būtų valstybės valdymo, švietimo, socialinės, sveikatos apsaugos bei kitomis reformomis pakelti gerovę šalyje ir taip pelnyti piliečių palankumą tiek sau, tiek demokratijai? Gal mano idėjos neatrodys tokios keistos ir nehumaniškos(!), jei prisiminsime, kad aš siūlau ne išžudyti šimtus tūkstančių tautiečių, o juos visapusiškai šviečiant kelti visuomenės sąmoningumo lygį ir visuotinę gerovę.

Gyvenimą šalyje pagerinti galima ir nuosekliai vykdant visas valstybės funkcijas, tokias kaip sveikatos ar socialinė apsauga. Tačiau be rimtų struktūrinių reformų didesnio pagerėjimo nei vienoje srityje nepavyks pasiekti, o jau minėtų kultūrinių renginių organizavimas nepadės paskatinti žmones mąstyti kritiškai.

Drįstu teigti, jog įvardijau pagrindinę Lietuvos problemą ir daugumos kitų problemų priežastį – paprastų žmonių neišprusimą ir pasiūliau, mano galva, vienintelį jos sprendimo būdą – visapusišką, visuotinį, privalomą bei išsamų visuomenės švietimą. Ilgai galvojau ar verta teikti tokius neįprastus pasiūlymus, tačiau viską apmąstęs supratau, kad jų nesėkmės atveju nukentės tik mano garbė, o jeigu jie pavyks (taip, beje, ir bus, jeigu tik žmonėms užteks ryšto juos įgyvendinti) laimės visa Lietuva. Taigi, manau, kad paviešindamas šiuos sumanymus pasielgiau teisingai. Tuo tarpu savo oponentams norėčiau palinkėti nepainioti žmogaus teisės pasirinkti su „teise“ būti kvailinamam…

Rodyk draugams

Niekas netikėjo, kad jie laimės, ir nelaimėjo, tačiau visi juos palaikė, nes jie labai stengėsi…

Jamaica original bobsled

Rodyk draugams

Tu jautiesi niekas nacionaliniam banke

Kitas stato namus nacionaliniam parke

Ir aš tikrai myliu Lietuvą

Tik… Ar mylit ją jūs?

Marijonas Mikutavičius “Aš tikrai myliu Lietuvą”

Rodyk draugams

Grupės adresas internete: http://alytaussg.wordpress.com/

Grupės reikalams skirtas elektroninių pašto adresas: AlytausSG@mail.com

Daugiau informacijos pateikta grupės tiklaraštyje.

Rodyk draugams

Tauta, kaip ir kiekviena moteris, renkasi tą vyrą, kuris gali. Todėl, jeigu inteligentai nieko nebegali, ji renkasi populistus, nes jie bent jau sako, kad kažką gali.

Rodyk draugams

Atrodyk tai, kad nebijotum pažvelgti į veidrodį. Omenyje turiu ne išvaizdą. :)

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Aš norėčiau, kad Širdžiai mirštant,
Kai užges krūtinėje daina,
Per voratinklį metų tirštą
Nors daina ši girdėtųs mana…

Hiperbolė “Kai žvaigždė numiršta”

Rodyk draugams

Kai žvaigždė erdvėje numiršta
Jos šviesa dar ilgus metus
Liejas žemėn per tamsą tirštą
Lyg sidabro šaltas lietus.

Hiperbolė “Kai žvaigždė numiršta”

Rodyk draugams